Pasivaikščiokite po bet kurį naujesnį Lietuvos priemiestį ar net senamiestį. Ką matote? Labai tikėtina,kad jūsų akis užklius už klinkerio. Klinkerio plytelės, ar tai būtų pilnas fasadas, ar tik cokolio apdaila, ar net vidaus židinys, tapo savotišku kokybės ir ilgaamžiškumo sinonimu. Tai tas „vau“ faktorius, kuris sako – namas pastatytas tvirtai, solidžiai. Klinkeris asocijuojasi su Vakarų Europos estetika, su šimtametėmis tradicijomis. Ir iš tiesų, tai fantastiška medžiaga – atspari šalčiui, beveik neįgerianti vandens, nereikalaujanti priežiūros. Bet… kodėl tada kartais tenka matyti fasadus, kurie vos po kelerių metų atrodo liūdnai? Atšokusios plytelės, sutrūkinėjusios siūlės, o blogiausia – baisūs balti „druskų“ dryžiai?
Problema beveik niekada nebūna pačiose plytelėse. Problema yra procese. Klinkerio klijavimas nėra tas pats, kas plytelių klijavimas vonioje. Tai kur kas sudėtingesnis, kruopštumo ir, svarbiausia, technologijos išmanymo reikalaujantis darbas. Lietuviškas klimatas – su nuolatiniais atšilimo ir atšalimo ciklais, gausia drėgme rudenį ir giliu įšalu žiemą – yra didžiausias klinkerio fasado priešas. Ir jei meistras padaro klaidą, gamta ją negailestingai išryškina. Geroji žinia? Visų tų klaidų galima išvengti. Šis straipsnis yra skirtas būtent tam – žingsnis po žingsnio išnarplioti, kaip pasiekti, kad klinkerinės plytelės ant fasado laikytųsi ne penkerius, o penkiasdešimt metų ir džiugintų akį.
Pagrindo paruošimas – ar tikrai tai svarbiausia?
Trumpas atsakymas – taip. Absoliučiai. Galima nupirkti brangiausias plyteles ir pačius inovatyviausius klijus, bet jei pagrindas bus paruoštas atmestinai, pinigai bus išmesti į balą. Pagrindas, ant kurio bus klijuojamos klinkerio plytelės, turi būti lygus, tvirtas, sausas ir švarus. Ką tai reiškia praktiškai? Jei tai naujas tinko sluoksnis, jis turi būti pilnai išdžiūvęs – kartais tai trunka ir 4 savaites. Jei tai senas paviršius, jį būtina nuvalyti nuo dulkių, purvo, samanų ar atsilupusių dažų. Bet koks atsilupimas ar nestabilumas reiškia, kad plytelė laikysis ne prie sienos, o prie to nestabilaus sluoksnio, kuris anksčiau ar vėliau atkris kartu su visa plytele. Svarbiausias žingsnis, kurį daugelis praleidžia taupydami laiką – gruntavimas. Gruntas suriša smulkias dulkes, suvienodina pagrindo įgeriamumą (tai gyvybiškai svarbu klijų džiūvimui) ir pagerina sukibimą. Be grunto klijai pernelyg greitai atiduoda drėgmę į sieną ir nespėja įvykti pilna cheminė sukibimo reakcija. Tai lyg pamatas namui – jo nesimato, bet jis laiko viską.
Klijų pasirinkimas – taupome ar investuojame?
Čia įvyksta antra didžiausia klaida. Statybų parduotuvėje pamačius plytelių klijų maišą su užrašu „atsparūs šalčiui“, dažnas pagalvoja – tinka. Netinka! Klinkeris, ypač fasadinis, yra sunki apdaila. Jam reikia ne šiaip atsparių šalčiui, o specializuotų, elastingų klijų. Reikia ieškoti klijų, kurie atitiktų bent C2TE S1 klasę. Ką reiškia šie kodai? C2 – padidinto lipnumo klijai. T – sumažinto slydimo (plytelė „neplaukia“ žemyn). E – ilgesnis darbinis laikas. O svarbiausia dalis yra S1 – elastingi klijai. Kodėl to reikia? Nes fasadas „vaikšto“. Dėl temperatūrų svyravimų (Lietuvoje per metus temperatūra gali šokinėti nuo -25°C iki +35°C) sienos medžiagos ir pačios klinkerinės plytelės plečiasi ir traukiasi. Jei klijai bus kieti, neelastingi (kaip S0 klasės), jie tiesiog sutrūkinės nuo įtampos. S1 elastingumas leidžia klijams „judėti“ kartu su fasadu ir kompensuoti šias mikro-deformacijas. Tai ne taupymo vieta. Tai investicija į fasado ilgaamžiškumą.
O kas, jei lauke lyja arba kepina saulė?
Oras yra vienas svarbiausių klijavimo proceso dalyvių. Ir dažnai pats kaprizingiausias. Klinkerio plytelių negalima klijuoti bet kada. Yra auksinės taisyklės. Pirma – negalima dirbti, jei oro ir pagrindo temperatūra yra žemesnė nei +5°C arba prognozuojama, kad ji nukris žemiau šios ribos per artimiausias 24-48 valandas. Kodėl? Nes klijai yra cemento pagrindu, jiems stingstant reikalinga hidratacijos reakcija. Esant žemai temperatūrai, ši reakcija drastiškai sulėtėja arba visai sustoja, o jei paspaudžia šaltukas, klijuose esantis vanduo virsta ledu ir tiesiog suardo visą struktūrą. Klijai niekada nepasieks savo projektinio stiprumo. Kita medalio pusė – tiesioginiai saulės spinduliai ir karštis (daugiau nei +25°C ar +30°C). Įkaitęs fasadas iš klijų „ištraukia“ vandenį žaibišku greičiu. Klijai „sudega“ – jie išdžiūsta, nespėję chemiškai susirišti. Rezultatas tas pats – prarastas stiprumas. Negalima dirbti ir lyjant lietui. Idealu – apsiniaukusi, sausa, nevėjuota diena.
Plytelių maišymas – kodėl tai ne smulkmena?
Įsivaizduokite, kad meistras ima vieną dėžę, klijuoja. Baigia. Ima kitą dėžę, klijuoja. Ir staiga fasadas atrodo lyg lopas ant lopo – vienas kvadratinis metras šiek tiek tamsesnis, kitas – šiek tiek šviesesnis. Katastrofa. Klinkeris yra natūralus produktas, gaminamas iš degto molio. Net ir moderniausiose gamyklose, skirtingos gamybos partijos (o kartais net ir plytelės toje pačioje partijoje) gali nežymiai skirtis savo atspalviu ar tekstūra. Tai nėra brokas – tai natūralumo požymis. Tačiau norint, kad fasadas atrodytų vientisai ir natūraliai margai, o ne dėmėmis, yra būtina prieš klijavimą ir klijavimo metu maišyti plyteles iš bent 3-5 skirtingų pakuočių. Taip, tai užima daugiau laiko. Reikia išsipakuoti, susidėlioti. Bet šis paprastas žingsnis garantuoja, kad galutinis vaizdas bus harmoningas, o atspalvių perėjimai bus švelnūs ir nepastebimi. Tie, kas praleidžia šį žingsnį, vėliau labai gailisi, bet taisyti jau būna per vėlu.
Klijavimo technika – „šukos“ ir „sviestas“
Čia pereiname prie pačios technikos. Kaip tie klijai turi būti užtepti? Yra vienintelis teisingas būdas klijuoti klinkerį lauke, vadinamas kombinuotu metodu (arba „buttering-floating“). Lietuviškai tai būtų „šukos ir sviestas“. Tai reiškia, kad klijai tepami dviem vietose. Pirmiausia, klijai ant sienos tepami dantyta mentele („šukomis“). Koks „danties“ dydis? Tai priklauso nuo plytelės dydžio ir pagrindo lygumo, dažniausiai 8-10 mm. Bet tai tik pusė darbo! Prieš dedant plytelę ant sienos, plonas sluoksnis klijų („sviestas“) turi būti užteptas ir ant pačios plytelės nugarėlės. Kam toks vargas? Tikslas yra užtikrinti 100% plytelės padengimą klijais. Klijuojant tik ant sienos, neišvengiamai lieka oro tarpų. O kas yra oro tarpas fasade? Tai vieta, kur kaupiasi drėgmė. Kai ateina žiema, ta drėgmė virsta ledu, ledas plečiasi ir tiesiog „atšauna“ plytelę nuo sienos. Kombinuotas metodas garantuoja, kad po plytele neliks jokių tuštumų.
Siūlės plotis – grožis ar būtinybė?
Šiuolaikinės interjero tendencijos kartais diktuoja madas klijuoti plyteles beveik be siūlių. Tai gražu viduje, bet absoliučiai pražūtinga fasade, ypač su klinkeriu. Klinkerio plytelės, kaip jau minėta, „vaikšto“ dėl temperatūros pokyčių. Jos plečiasi ir traukiasi. Siūlė tarp plytelių – tai ne tik estetinė detalė, tai yra kompensacinis tarpas. Būtent siūlės užpildas (fuga) sugeria šiuos judesius ir įtampas. Koks turi būti siūlės plotis? Klinkeriui jis paprastai būna gana platus – nuo 8 iki 12 mm. Tai priklauso nuo pačios plytelės formato ir gamintojo rekomendacijų. Bandant padaryti 3 mm siūlę, rizikuojama tuo, kad vasarą plytelėms plečiantis, joms tiesiog neužteks vietos ir jos pradės stumti viena kitą, kils įtampos, trūkinės siūlės užpildas arba, blogiausiu atveju, bus pažeisti plytelių kraštai. Taigi, plati siūlė klinkeriui yra techninė būtinybė, užtikrinanti sistemos ilgaamžiškumą.
Fugavimas – tas lemtingas momentas
Jei pagrindo paruošimas ir klijavimas yra nematomas fasado stiprumas, tai fugavimas (siūlių užpildymas) yra matoma jo sėkmė arba… tragedija. Tai yra vieta, kur sugadinama daugiausiai klinkerio fasadų. Kodėl? Nes klinkeris, ypač tas, kurio paviršius grublėtas, porėtas, yra įgeriantis. Jei meistras bando fugavimą atlikti taip pat, kaip vonioje – tepa fugos masę per visą plytelių paviršių, o paskui bando nuplauti – viskas baigiasi liūdnai. Fugos pigmentas ir cemento likučiai įsigeria į plytelės poras ir lieka ten amžinai. Fasadas atrodo purvinas, nešvarus, lyg aplietas cemento pienu, ir to išvalyti praktiškai nebeįmanoma. Vienintelis teisingas būdas yra vadinamasis „šlapio į sausą“ arba pusiau sausas fugavimas. Tam naudojamas specialus, gana tirštas mišinys, kuris specialia mentele kemšamas tik į siūlę, stengiantis kuo mažiau ištepti pačią plytelę. Tai lėtas, juvelyrinis darbas. Po to, kai masė siūlėje šiek tiek apdžiūsta, jos perteklius valomas specialiais šepetėliais. Tai reikalauja didžiulės patirties ir kantrybės.
Ar impregnavimas visada reikalingas?
Kai fasadas jau suklijuotas, siūlės užpildytos ir viskas išvalyta, kyla paskutinis klausimas – impregnuoti ar ne? Impregnavimas – tai padengimas specialiu skysčiu, kuris padaro paviršių hidrofobiniu (atstumiančiu vandenį), bet leidžiančiu jam „kvėpuoti“. Ar tai būtina? Dauguma ekspertų sutinka, kad Lietuvos sąlygomis – taip, tai labai rekomenduojama. Pats klinkeris vandens beveik neįgeria (įgeriamumas dažnai siekia vos kelis procentus), bet siūlės užpildas yra labiau porėtas. Impregnatorius apsaugo tiek pačią plytelę, tiek, svarbiausia, siūlę nuo perteklinės drėgmės įsiskverbimo. Ką tai duoda? Pirmiausia, tai sumažina tų pačių baltų druskų (eflorescencijos) atsiradimo riziką, nes drėgmė negali taip lengvai „išnešti“ druskų į paviršių. Antra, sausesnis fasadas yra atsparesnis samanų, kerpių augimui. Trečia, jis tiesiog ilgiau išlieka švarus. Tai lyg apsauginis sluoksnis, pratęsiantis fasado estetinį vaizdą.
Dažniausios klaidos, kurių kaina – tūkstančiai
Jei reikėtų apibendrinti, kokios klaidos kainuoja brangiausiai, sąrašas būtų aiškus. Pirma – netinkami klijai. Sutaupyti keli eurai ant klijų maišo veda prie atšokusių plytelių po pirmos žiemos. Antra – darbas netinkamomis oro sąlygomis. Klijavimas ant įšalusio pagrindo arba kepinant saulei yra garantuotas kelias į nesėkmę. Trečia – kombinuoto klijavimo metodo ignoravimas. Paliktos tuštumos po plytele yra tarsi uždelsto veikimo bomba, kurią susprogdins šaltis. Ketvirta – neteisingas fugavimas. Viso fasado ištepimas fuga yra estetinis nuosprendis, kurio beveik neįmanoma pataisyti. Šių klaidų taisymas dažnai kainuoja daugiau, nei iš pat pradžių viską padaryti teisingai, nes reikia ne tik atlikti darbą iš naujo, bet pirmiausia nuimti visą seną, blogai priklijuotą apdailą.
Kaina – kodėl geras klinkeris ir geras darbas negali būti pigu?
Lietuvos rinkoje dažnai ieškoma geriausios kainos. Tai suprantama. Bet klinkerio atveju žodžiai „pigu“ ir „gerai“ beveik niekada nestovi greta. Pačios klinkerinės plytelės yra brangesnė apdailos medžiaga nei, pavyzdžiui, dekoratyvinis tinkas. Tačiau didelę dalį sąmatos sudaro ne tik medžiagos, bet ir darbas. Ir jis turi būti brangesnis. Kodėl? Nes, kaip jau aptarėme, tai lėtas, kruopštus, technologinių niuansų kupinas procesas. Meistras, kuris dirba teisingai – maišo plyteles, naudoja kombinuotą klijavimo metodą, kruopščiai rankomis užpildo siūles pusiau sausu būdu – per dieną padarys kur kas mažiau kvadratinių metrų, nei tas, kuris tiesiog „tepa ir lipdo“. Geras meistras investuoja į savo žinias, naudoja kokybiškus įrankius ir neskuba. Mokant už klinkerio klijavimą, mokama ne už greitį, o už ilgaamžiškumą ir teisingą technologijos laikymąsi.
Kelias link ilgaamžio fasado
Taigi, klinkerio plytelės ant fasado yra fantastiškas pasirinkimas. Jos suteikia namui solidumo, charakterio ir yra praktiškai amžinos… su viena sąlyga. Jei viskas padaryta teisingai. Tai nėra „pasidaryk pats“ projektas savaitgaliui, nebent esate tikras, kad suprantate kiekvieną cheminį ir fizinį procesą, vykstantį klijuose ir siūlėse. Kiekvienas etapas – nuo grunto iki impregnanto – yra vienodai svarbus. Praleidus ar pataupius viename, nukenčia visa sistema. Klinkeris neatleidžia klaidų. Jis reikalauja pagarbos savo technologijai.
Viskas yra sistema. Tai raktinis žodis. Ne plytelė, ne klijai, ne fuga. O visa sistema, veikianti kartu. Pagrindas, gruntas, elastingi klijai (užtepti teisingai), tinkamo pločio siūlės ir kruopštus jų užpildymas. Tik tada klinkeris atlaikys ir lietuviškus šalčius, ir vasaros karščius, ir rudens liūtis. Ir tik tada, žiūrint į savo namo fasadą po dešimties ar dvidešimties metų, nereikės gailėtis priimtų sprendimų. Tai investicija, kuri atsiperka ne tik finansiškai (padidindama namo vertę), bet ir emociškai – kasdieniu pasididžiavimu savo tvirtais ir gražiais namais.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
1. Kodėl ant mano klinkerio fasado atsirado balti dryžiai (druskos)?
Tai vadinama eflorescencija. Šiuos baltus apnašus (druskas) į paviršių „išneša“ vanduo, garuodamas iš mūro, klijų ar siūlių užpildo. Dažniausiai tai įvyksta dėl per didelės drėgmės statybų metu arba jei fasadas klijuotas ant neišdžiūvusio pagrindo. Dažnai šias druskas nuplauna lietus, bet jei problema kartojasi, reikėtų ieškoti drėgmės patekimo šaltinio ir apsvarstyti fasado impregnavimą.
2. Ar galima klinkerio plyteles klijuoti tiesiai ant putplasčio (polistireno)?
Ne, tiesiai ant izoliacinių plokščių (nei putplasčio, nei vatos) klijuoti negalima. Pirmiausia turi būti įrengtas armuotas pagrindas – ant izoliacijos tepamas specialus klijų mišinys, į jį įspaudžiamas armavimo tinklelis ir užtepamas dar vienas sluoksnis. Tik šiam armuotam sluoksniui pilnai išdžiūvus ir jį nugruntavus, galima pradėti klijuoti klinkerio plyteles.
3. Kiek laiko reikia laukti po klijavimo prieš pradedant fugavimą (siūlių pildymą)?
Tai labai priklauso nuo oro sąlygų ir naudojamų klijų tipo. Standartinė taisyklė – leisti klijams džiūti bent 24-48 valandas. Tačiau esant vėsesniam, drėgnesniam orui, šis laikas gali prasitęsti ir iki 72 valandų ar ilgiau. Svarbu, kad klijai būtų pilnai sustingę ir iš jų pasišalinusi didžioji dalis drėgmės prieš „uždarnt“ siūles.
4. Ar klinkeris tinka lauko laiptams? Ar nebus slidu?
Klinkeris puikiai tinka lauko laiptams dėl savo atsparumo šalčiui ir dilimui. Tačiau reikia rinktis specialias, tam skirtas laiptų plyteles. Jos dažnai būna su specialiais grioveliais arba šiurkštesniu, neslidžiu (R11 ar R12 klasės) paviršiumi, kuris užtikrina saugumą net ir esant drėgnam ar šaltam orui.
5. Ar tikrai būtina maišyti plyteles iš skirtingų dėžių?
Taip, tai yra būtina. Klinkeris yra natūralus produktas, todėl net ir toje pačioje partijoje gali pasitaikyti nedidelių atspalvių svyravimų. Sumaišius plyteles iš 3-5 skirtingų pakuočių, šie atspalvių skirtumai tolygiai pasiskirsto po visą plotą, sukurdami natūralų, vientisą vaizdą, o ne „dėmėtą“ fasadą.